Gydytojas oftalmologas Paulius Rudalevičius: kai patirtis pralenkia amžių
2013 m. rugsėjo 24 d.
Nors naujasis Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Oftalmologijos centro vadovas gydytojas oftalmologas-mikrochirurgas Paulius Rudalevičius vos prieš pusmetį atšventė 33-ejų metų sukaktį, savo srityje jau yra pasiekęs labai daug. Gal dėl to, kad, kaip pats sako, jis nedirba – tai, ką daro, pirmiausia yra pomėgis. Ir tai ne vien tušti žodžiai: kai žmogus už savo pinigus vyksta į Indiją ar Afriką operuoti vargšų, kuriems tai yra vienintelė galimybė sulaukti medicininės pagalbos, supranti, kad tai net ne pomėgis, o kai kas daugiau. Nuo šio gyvenimo posūkio ir pradedame.
– Gydytojau, papasakokite, kaip atsidūrėte Indijoje. Juk ne kiekvienas ryžtasi tokiam profesiniam posūkiui.
– Man visuomet patiko kelionės, nauji dalykai, nauja patirtis. Kiek pamenu, visuomet norėjau aplankyti būtent tą pasaulio dalį, pamatyti tuos žmones, jų kultūrą, jų gyvenimą. Antroji priežastis – profesinė. Toje pasaulio dalyje mano srities paslaugų poreikis yra milžiniškas. Ten yra daugybė žmonių, neturinčių galimybių ir sąlygų gauti netgi patį paprasčiausią gydymą.
Indijoje atsidūriau palankiai susiklosčius aplinkybėms. Savo profesinę karjerą pradėjau Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikoje. Po šešerių studijų ir vienerių internatūros metų prasideda rezidentūros studijos. Jos jau turi konkrečią kryptį ir tikslą – tobulinti žinias pasirinktoje srityje. Būtent rezidentūroje supratau, kad noriu specializuotis kataraktos ir refrakcinės chirurgijos srityje. Tuomet pamažu ėmėsi rastis įvairių galimybių dviem, trims mėnesiams išvažiuoti patobulinti žinias užsienyje. Per vieną tokią išvyką Jungtinėse Amerikos Valstijose susipažinau su daktare Ūla Jurkūnas. Ji pakvietė mane į Harvardo universiteto Masačiusetso akies ir ausies ligoninę Bostone – vieną iš penkių geriausių tokio pobūdžio ligoninių Amerikoje, į kurią atvyksta pacientai iš viso pasaulio (Europos, Australijos, Pietų Amerikos).
Būtent ten, dirbdamas kataraktos, refrakcinės chirurgijos ir ragenos skyriuose, susipažinau su kolegomis iš Indijos, kurie, kaip ir aš, buvo atvykę į JAV pasitobulinti. Kaip vėliau paaiškėjo, ši pažintis buvo lemtinga. Su jų pagalba susitvarkęs visus reikiamus dokumentus, išvažiavau į Kanpūrą (didžiausias Šiaurės Indijos valstijos Utar Pradešo industrinis miestas su maždaug keturiais milijonais gyventojų). Klinika, kurioje dirbau, veikia labai įdomiu principu – per dieną priima iki dešimties pacientų, kurie susimoka už visas jiems suteiktas paslaugas. Šios pajamos leidžia gydymo įstaigai išsilaikyti ir teikti nemokamas paslaugas tiems, kurie už jas susimokėti negali – tokių per dieną būna apie 60. Kitaip tariant, tie, kuri gali susimokėti, sumoka ir už tuos, kurie negali to padaryti, nes dažnai visas jų turtas yra lazda, suklypę sandalai ir nudrengtas rūbas ant kūno. Būtent toje ligoninėje aš įgijau labai daug itin sudėtingų, stipriai progresavusių akių ligų atvejų gydymo patirties. Ir atradau nuostabų jausmą, kai su pacientais užsimezga ypatingas ryšys. Jie nemoka nė žodžio angliškai, bet po operacijos iš jų jau matančių akių spinduliuoja toks gerumas, padėka ir džiaugsmas, kokio nepamatysi niekur kitur.
– Po to buvo Afrika?
– Ne iš karto. Bet po Indijos jau žinojau, kad į panašią kelionę tikrai dar važiuosiu. Taip jau susiklostė, kad išvažiavau į Afriką. Ten situacija medicinine prasme dar prastesnė nei Indijoje: už gydymą neišgalinčių susimokėti žmonių dar daugiau, o medikų, ypač kvalifikuotų, labai trūksta. Iki šiol Afrikoje esu buvęs tris kartus – du kartus Siera Leonėje, vienąkart Gvinėjoje, – kur dirbau specialiuose medicininiuose laivuose, priklausančiuose labdaros organizacijai „Mercy Ships“ („Gailestingumo laivai“). Tuose aštuonių aukštų laivuose nemokamai teikiamos būtiniausios oftalmologijos, akušerijos-ginekologijos, ortopedinės ir plastinės chirurgijos paslaugos. Speciali laivo komanda važiuoja per aplinkinius kaimelius ir žmonėms, kuriems reikalinga medicininė pagalba, dalina specialius bilietus, su kuriais jie paskirtą dieną atvyksta į laivą. Ten jau laukia specialios medikų brigados: du gydytojai iš užsienio (tokie kaip aš) ir penkiolika pagalbinio personalo. Per dieną kiekvienas gydytojas atlieka nuo 15 iki 30-ies operacijų.
Sunkiausia dirbti su vaikais, nes labai skaudu matyti kenčiantį vaiką, o ypač tuomet, kai jam jau nebegalima padėti. Suaugęs žmogus akių operacijos gali laukti nors ir metus, o vaikui svarbi kiekviena diena. Tarkim, jei vaikui ar kūdikiui vystosi katarakta, ją operuoti reikia kuo greičiau. Nes uždelsus net ir techniškai sėkminga operacija gali nebepadėti. Taip yra todėl, kad vaiko akis turi būti treniruojama nuo mažens. Jei to nėra, jei akį „išjungia“ katarakta, smegenys pripranta negauti iš jos informacijos ir akis visam gyvenimui tampa „tingine“. Teko susidurti ir su tokiais skaudžiais atvejais, kai išoperuoji ir pamatai, kad pavėlavai. Bet po dažnų sėkmingų operacijų dėl pasikeitusio aplinkinio pasaulio vaikai išgyvendavo nuostabą, virstančią nevaldomu džiaugsmu. Tai – pats didžiausias atlygis.
– Ko gero, pasitaiko žmonių, nelabai suvokiančių, kam Jums to reikia?
– Vienas dažnesnių klausimų, išgirdus apie šias mano keliones, – tai kiek moka? Toks klausimas visuomet pakelia nuotaiką. Iš tikrųjų susimoki pats, nors ir pigiau nei rinkos kaina – avialinijos labdaros organizacijoms paprastai sutiekia nuolaidą bilietams. Šiose kelionėse užmokestis kitoks. Pirmiausia žmogiškąja prasme, kai gali padėti žmogui, kuris tos pagalbos iš kitur gauti negali. Toks darbas labai praturtina ir pažinimo prasme. Nes kai ten esi ne kaip turistas, o kaip savo srities profesionalas, po kelių dienų tave jau ima atpažinti ir netrukus tampi vos ne vietiniu, vos ne šeimos nariu. Tau papasakoja, parodo, patiki tokius dalykus, kurių turistai niekuomet nepamatys. Ko gero, neįmanoma apsakyti to jausmo, kai kažkur Indijos džiunglėse prieš pat aušrą sėdi prie laužo su vietiniais (esi vienintelis svetimtautis), geri arbatą ir klausai jų paprastų ir kartu stebuklingų istorijų. Dar vienas labai svarbus motyvas yra ir profesinis tobulėjimas. Ten bendrauji su kolegomis iš viso pasaulio, perimi jų patirtį, daliniesi patirtimi pats, mokaisi iš tokių sveikatos sutrikimo atvejų, kokių čia, pas mus, praktiškai nebelikę. Tad nauda yra didžiulė, nepamatuojama pinigais. Tikrai žinau, kad stengsiuos dar ne kartą išvažiuoti – štai jau kitų metų pavasarį esu suplanavęs išvyką į Kongą.
– Ar galėtumėte savo darbą pavadinti ir hobiu?
– Tikrai taip. Ko gero, netgi atvirkščiai – hobis tuo pat metu yra ir darbas. Man kiekvienas atvejis yra įdomus, nes kiekvienas pacientas unikalus. Beje, kalbant apie unikalumus: mano jau minėtoje Masačusetso akies ir ausies ligoninėje Bostone maždaug nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio dirba profesorius iš Švedijos daktaras Claes Dohlman. Jis yra sukūręs ir per visus tuos metus ištobulinęs dirbtinę rageną, kuri dabar praktiškai niekuo nebenusileidžia tikrajai. Tuomet, man dirbant JAV, šią dirbtinę rageną ėmė labai dažnai persodinti Amerikoje (dabar ji jau paplitusi visame pasaulyje) ir mums kilo mintis parvežti implantą į Lietuvą. Su jau minėtos daktarės Ū.Jurkūnas bei Kauno akių ligų klinikos vadovo profesoriaus Vytauto Jašinsko pagalba tai pavyko padaryti. Mūsų šalyje dabar yra penki pacientai, kuriems persodinta dirbtinė ragena. Po operacijų yra praėję penkeri šešeri metai ir visų penkių rezultatai yra puikūs. Tai man irgi buvo ypatinga patirtis.
Grįžtant prie pacientų unikalumo – kiekviena diena atneša ką nors naujo. Toje pačioje Indijoje ar Afrikoje žmonės pageidauja tiesiog matyti, o pas mus pageidavimai visai kitokie – pradedant regėjimo kokybe, baigiant lęšio (implanto) pasirinkimu. Kiekvienu atveju paciento norus reikia derinti su savo galimybėmis, kad būtų gautas pageidaujamas ir visiems priimtinas rezultatas. Žinoma, vien paciento norais nesiremiama. Žmogus, kuriam, pavyzdžiui, reikalinga kataraktos operacija, pirmiausiai nuodugniai ištiriamas ir sužinoma esminė informacija apie akį. Tuomet su pacientu išsiaiškinama, ko jis pats norėtų ir ko tikisi iš operacijos. Pavyzdžiui, yra lęšiai, su kuriais žmogus aplink koncentruotą šviesos šaltinį, tarkim, šviesoforą, gali matyti papildomą šviesos ratilą. Jei žmogus dirba vairuotoju, toks lęšis jam netiks. Yra ir dar daugybė panašių niuansų. Tenka dirbti ir psichologu – nuraminti proceso nežinantį, nesuprantantį ir dėl to nuogąstaujantį žmogų. Apskritai norint, kad operacija duotų norimą rezultatą, su pacientu reikia gana ilgai bendrauti prieš ją. Ir šis priešoperacinis laikotarpis neretai būna svarbesnis ir kur kas ilgiau trunkantis nei pati operacija.
– Kiek operacijų jau esate atlikęs?
– Per metus, manau, susidarytų apie 500–600 operacijų ir iki 150-ies įvairių procedūrų, nors tiksliai nesu apskaičiavęs. Keliuose žurnaluose registruoju įdomesnius, sudėtingesnius, nestandartinius profesine prasme atvejus. Tokius, kai reikia daugiau pagalvoti, pasikonsultuoti, pasidomėti, paskaityti papildomos literatūrą.
– Ar profesinėje veikloje kada nors esate išsigandęs?
– Gydytojui išsigąsti, ko gero, net nevalia. Įsivaizduokite, kad vairuojate automobilį ir pajuntate, jog netenkate kontrolės. Juk nemetate vairo ir nesigriebiate už galvos, bet stengiatės suvaldyti automobilį. Panašiai ir čia – jei kažkas ima vykti ne taip, kaip turėtų, tiesiog stengiesi išspręsti susidariusią nestandartinę situaciją. Baimei vietos nelabai lieka. Juo labiau kad praktikuojantis tokių situacijų pasitaiko vis mažiau, nes vis daugiau situacijų tampa standartinės ir įprastos.
– Ar galėtumėte tai pavadinti tobulėjimu?
– Žinoma. Nors man tobulėjimas – tai visas gyvenimas. Kelionė laiku, kelionės erdve ir kelionė į save. Tai, kad tapau Oftalmologijos centro vadovu, taip pat yra tobulėjimas, nors pirmiausia tai – atsakomybė. Už pacientus, už personalą, už kolektyvą, už idėjų generavimą ir vystymą. To siekdamas privalai kažko išmokti, kažką pakeisti, o kažkur – ir prisitaikyti.
– Kaip prie Jūsų pasikeitimų ir profesinės veiklos taikosi šeima?
– Žmona Jurga taip pat medikė, tad mane puikiai supranta ir palaiko, už ką jai esu labai dėkingas. Nors šeima yra pirmoje vietoje, deja, ne visuomet pavyksta jai skirti tiek laiko, kiek norėtųsi. Šeimoje privalai būti emociškai – vien finansinio įnašo nepakanka, reikia tiesioginio kontakto. Vakarais reikia pasėdėti su vaikais, pasekti jiems pasakų. Bent jau tokio amžiaus kaip maniškiai: vyresniajam Oskarui – treji, jaunėliui Rapolui – pusmetis. Tad nors kartais visas procesas šiek tiek ir „užbuksuoja“, manau, kad svarbiausia – išsigryninti prioritetus ir planuoti. Ir viską galima suspėti.
