Kas tai?

Kiekvienas gali patirti sunkumų sėdint ramiai, koncentruojantis arba kontroliuojant impulsyvų elgesį, laikui bėgant. Tačiau kai kuriems žmonėms šie sunkumai yra tokie paplitę ir nuolatiniai, kad trukdo visiems jų gyvenimo aspektams: šeimai, mokslams, socialiniam gyvenimui ir darbui.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (dar dažnai kalbinėje kalboje žinomas kaip ADHD – anglų kalboje: „attention deficit and hyperactivity disorder“) yra neurobiologinis sutrikimas, paveikiantis 11 proc. mokyklinio amžiaus vaikų.Simptomai taip pat išlieka daugiau nei trims ketvirtadaliams atvejų ir suaugusiesiems. ADHD būdinga netinkamas dėmesio, impulsyvumo ir hiperaktyvumo lygių vystymasis.

Žmonės, turintys ADHD, gali gyventi visiškai normaliai ir pasiekti daug tikslų gyvenime. Tačiau be tinkamo diagnozavimo ir intervencijų, kurios padeda šią būklę valdyti, ADHD gali turėti rimtų pasekmių, įskaitant mokymosi sunkumus ir nesėkmes, šeimos stresą ir santykių problemas,
depresiją, narkotikų vartojimą, nelaimingus atsitikimus ir nesėkmes darbo srityje. Būtent todėl ankstyvas diagnozavimas ir tinkamas gydymas yra labai svarbus.

Simptomai

Dažniausiai ADHD simptomai atsiranda ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu. Pagal dabartinius tyrimus, simptomai turi būti pastebimi iki 12 metų amžiaus. Daugelis tėvų praneša apie per didelį motorinį ir fizinį aktyvumą kūdikystės metais, bet ADHD simptomus sunku atskirti nuo impulsyvumo, nepakantumo ir aktyvaus elgesio, kuris būdingas vaikams iki ketverių metų.
Diagnozei nustatyti vaikai turėtų turėti šešis ar daugiau sutrikimo simptomus, o 17 metų ir vyresni paaugliai bei suaugusieji turėtų turėti bent penkis nurodytus simptomus. ADHD turi tris apraiškas: dominuojančią dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo-impulsyvumo ir kombinuotąją.
Kiekvienos iš jų simptomai pateikiami žemiau.

ADHD dominuojanti dėmesio trūkumo apraiška

• Nesuteikia dėmesio detalėms arba daro neatidžias klaidas
• Sunkumai išlaikyti dėmesį
• Atrodo, kad neklauso ar negirdi
• Sunkumai vykdant nurodymus iki galo
• Sunkumai su organizuotumu
• Vengia arba nemėgsta užduočių, reikalaujančių ilgalaikio intelektinio krūvio
• Pamiršta daiktus
• Lengvai atitraukia dėmesį nuo veiklos
• Užmaršus atliekant kasdienes veiklas

ADHD dominuojanti hiperaktyvumo-impulsyvumo apraiška

• Žaidžia su rankomis arba kojomis, nuolat jas judina
• Sunkumai ilgai sėdėti
• Dažnas bėgiojimas arba nuolatinis lipimas visur vaikams; suaugusiesiems būdingas
  didelis nerimastingumas
• Sunkumai dalyvauti veikloje tyliai
• Veikia lyg būtų varomas varikliu, kurį užkuria
• Labai daug ir nuolat kalba
• Ne iki galo atsako į klausimus
• Sunkumai laukiant savo eilės
• Pertraukia arba kišasi į kitų veiklą

ADHD kombinuota apraiška

• Asmuo atitinka tiek dėmesio trūkumo, tiek hiperaktyvumo-impulsyvumo apraiškų
  kriterijus.

Šie simptomai gali keistis laikui bėgant, todėl vaikai gali atitikti skirtingas apraiškas, kai auga ir taip pat vėliau jau suaugę gali turėti visai kitas apraiškas nei vaikystėje.

Simptomų sunkumas

Kadangi aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) simptomai kiekvienam žmogui veikia skirtingai, yra svarbu, kad specialistai, diagnozuojantys ADHD, įvertintų sutrikimo sunkumą.
Sutrikimo sunkumas gali kisti gyvenimo metu, priklausomai nuo apraiškos. Specialistai gali nustatyti ADHD sunkumą kaip „lengvą”, „vidutinį” ir „sunkų” pagal kriterijus.

• Lengvas: simptomai, viršijantys reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių, yra
  minimalūs ir sukelia nedidelę įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
• Vidutinis: simptomai arba jų įtaka yra tarp „lengvo” ir „sunkaus”. Kai kurie pasireiškia
  stipriau, kiti pasireiškia silpniau ir sukelia skirtingą įtaką kasdienybėje.
• Sunkus: daug simptomų viršija reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių; keli
  simptomai yra ypatingai sunkūs; arba simptomai sukelia pastebimą įtaką socialinėse,
  mokymosi arba darbo aplinkose.

Suvokiant, kad žmonės auga ir keičiasi, jų simptomai gali mažėti, modifikuotis arba įgauti kitokią formą. Suaugusieji, kurie išlaiko kai kuriuos vaikystės ADHD simptomus, bet ne visus, gali būti diagnozuojami kaip turintys ADHD dalinę remisiją.

ADHD ir gyvenimo eiga

Vaikams, turintiems ADHD, dažnai vėluoja nepriklausomas funkcionalumas ir savarankiškumas, jie gali elgtis kitaip nei jų bendraamžiai. Daugelis vaikų, turinčių ADHD, gali patirti lengvus uždelsimus kalboje, motorikos įgūdžiuose arba socialinių gebėjimų raidoje, kurie nėra ADHD
simptomai, bet dažnai pasitaiko kartu. Jie turi mažą toleranciją įtampai, sunkumų kontroliuojant emocijas ir dažnai patiria nuotaikų svyravimus.

Vaikai, turintys ADHD, rizikuoja rimtomis problemomis paauglystėje ir suaugusiame amžiuje: akademiniai nepasisekimai ar vėlavimai, vairavimo problemos, sunkumai su bendraamžiais ir socialinėmis situacijomis, rizikingas seksualinis elgesys ir narkotikų vartojimas. Gali būti rimtesnių neigiamų elgesių su sutampančiais sutrikimais, tokių iššaukiančio elgesio sutrikimas.
Paauglės su ADHD taip pat linkusios dažniau patirti valgymo sutrikimus nei berniukai. Kaip minėta anksčiau, ADHD išlieka nuo vaikystės iki paauglystės daugumoje atvejų (50–80 proc.), nors hiperaktyvumas gali laikui bėgant mažėti.

Daugiau nei 75 proc. vaikų su ADHD ir toliau patiria reikšmingus simptomus suaugus.
Ankstyvosios brandos amžiuje ADHD gali būti susijęs su depresija, nuotaikos ar elgesio sutrikimais ir narkotikų ar kitų svaigalų vartojimu. Suaugusieji su ADHD dažnai susiduria su sunkumais darbe ir asmeniniame bei šeimos gyvenime, susijusiais su ADHD simptomais.
Daugelis turi nevienodą darbo našumą ar karjeros galimybes, sunkumų su kasdieninėmis atsakomybėmis, patiria santykių problemas ir gali jausti nuolatinį frustracijos, streso, kaltės ar kaltinimo jausmą.

Priežastys

Nepaisant jau atliktų tyrimų, vis dar nėra aiškios ar tiksliai nustatytos ADHD atsiradimo priežastys. Tačiau mokslininkai nustatė stiprų genetinį ryšį, nes aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali pasireikšti šeimose. Daugiau nei dvidešimt genetikos tyrimų parodė, kad ADHD yra stipriai paveldima. Vis dėlto, ADHD yra sudėtingas sutrikimas, atsirandantis dėl kelių sąveikaujančių genų.

Kiti veiksniai aplinkoje, kurie gali padidinti tikimybę turėti ADHD:

• švino ar pesticidų poveikis ankstyvoje vaikystėje
• priešlaikinis gimdymas arba mažas vaikelio svoris gimus
• smegenų trauma

Mokslininkai toliau tiria ADHD tikslų santykį su aplinkos veiksniais, bet pabrėžia, kad nėra vieno vienintelio veiksnio, paaiškinančio visus ADHD atvejus, ir dažniausiai šis sutrikimas pasireiškia dalyvaujant daugeliui veiksnių. Anksčiau mokslininkai tikėjo, kad nėščios motinos stresas ir rūkymas gali padidinti ADHD riziką, bet pasirodė, kad ši nuomonė kelia abejonių ir nebuvo patvirtinta. Kiekvienai priežasčiai nustatyti reikia atlikti papildomų tyrimų, kad pavyktų
išsiaiškinti ar yra sąsaja su sutrikimu ar ne.

Šie veiksniai NĖRA nustatytos žinomos priežastys, bet kai kuriems vaikams gali pabloginti ADHD simptomus:

• pernelyg didelis televizijos, kompiuterio ar kitų ekranų žiūrėjimo kiekis
• didelis kiekis cukraus dietoje
• šeimoje patiriamas stresas (skurdas, šeimos konfliktai)
• trauminė patirtis

Patys ADHD simptomai ir jų sukeliamas elgesys taip pat gali prisidėti prie šeimos konfliktų.
Nors šeimos stresas nesukelia ADHD, jis gali pakeisti tai, kaip ADHD pasireiškia, ir sukelti papildomų problemų, tokias kaip asocialus elgesys. Kaip ir kiekvienam, artima aplinka ir jos emocinė gerovė yra labai svarbi vaiko vystymuisi.

Intervencijos ir terapijos

Norisi pabrėžti, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymo nėra, bet didžioji dalis tyrimų dėl ADHD buvo sutelkta į šį sutrikimą vaikams, ir galimi variantai jiems turi tvirtą įrodymų pagrindą simptomų mažinimui. Daugeliui intervencijos poreikis išlieka ilgalaikiu laikotarpiu.
Tyrimai iš psichinės sveikatos instituto ADHD daugiakomponentės terapijos studijos parodė, kad vaikai, kuriems atidžiai stebimas vaistų vartojimas kartu su elgesio terapijomis ir intervenijomis, pasiekė reikšmingą elgesio pagerėjimą namuose ir mokykloje. Šie vaikai taip pat turėjo gerus
santykius su bendraamžiais ir šeima, palyginti su vaikais, kuriems buvo taikomas tik vienas iš šių gydymo būdų. Papildomi tyrimai patvirtina, kad elgesio terapijų ir vaistų kombinavimas yra efektyvesnis nei kiekvienas gydymo būdas atskirai.

Nors suaugusiųjų, turinčių ADHD, tyrimai buvo mažiau išsamūs nei vaikų atžvilgiu, teisingai diagnozuoti suaugusieji gali pasinaudoti intervencijomis, kurios geriausiai atitinka jų poreikius.
Bendradarbiaujant su vienu ar keliais sveikatos specialistais, suaugusieji su ADHD gali išmokti valdyti simptomus ir kaip jie pasireiškia jų gyvenime.

ADHD yra sąlyga, kuri veikia asmenis „per visas gyvenimo stadijas”. Tai reiškia, kad ADHD simptomai paprastai išgyvenami nuo vienos gyvenimo stadijos iki kitos ir kad jie plinta įvairiose gyvenimo stadijose.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) gydymas apima įvairias intervencijas, ir svarbu pabrėžti, kad gydymas turėtų būti pritaikytas individualiai kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į jo unikalius poreikius ir simptomų sunkumą.

Keletas pagrindinių intervencijų ir gydymo būdų apima:

• Elgesio terapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda pakeisti negatyvius mąstymo modelius ir elgesį, skatinant teigiamas pokyčius.
• Elgesio koregavimo terapija: Mokymas konkrečių elgesio strategijų, skirtų sumažinti hiperaktyvumą ir impulsyvumą.
• Ergoterapija: Įgūdžių mokymas – ergoterapeutas gali mokyti asmenį konkrečių įgūdžių, tokių kaip laiko ir užduočių organizavimas ir valdymas, užduočių planavimas ir atlikimas. Tai gali būti svarbu tiems, kuriems sunku įgyvendinti šiuos kasdienius veiksmus. Struktūruotos veiklos: ergoterapeutas gali siūlyti struktūruotas veiklas, kurios padėtų palaikyti dėmesį ir sumažinti hiperaktyvumą. Tokios veiklos gali apimti planuotas pertraukėles, fizinę veiklą ar kitas su dėmesio sutrikimu susijusias strategijas. Jutimų reguliavimas: ergoterapeutas gali dirbti su jutimų reguliavimu, padedant pacientams suprasti ir reguliuoti jų jutimus. Tai gali būti svarbu tiems, kurie turi jutimų integravimo sunkumų.
• Vaistai: Stimuliantai – dažniausiai naudojami vaistai gydant ADHD. Pvz., metilfenidatas arba amfetaminai. Jie padeda pagerinti dėmesio kontrolę ir sumažinti hiperaktyvumą. Nestimuliantai – kai kuriems pacientams gali būti skiriami nestimuliantai, tokiu kaip atomoksetinas arba guanfacinas.
• Psichologo konsultacijos: pateikiant informaciją apie ADHD pacientams ir jų šeimoms suteikiama išsami informacija apie sutrikimą, jo simptomus ir gydymo galimybes.
• Sisteminė šeimos terapija – gali padėti pacientams ir jų šeimoms susidoroti su ADHD poveikiu kasdieniame gyvenime, mokykloje ir darbe
• Mokyklinės intervencijos: individualus mokymasis – pritaikytos mokymosi aplinkos ir specialios mokymosi strategijos gali padėti vaikams ir suaugusiesiems sėkmingai mokytis.
• Mokytojo mokymai: mokytojams suteikiama informacija ir įrankiai, padedantys jiems efektyviai dirbti su mokinių, turinčių ADHD, mokymu
• Dienos centrai ir socialinės įgūdžių programos: dienos centrai ir socialinės įgūdžių programos gali teikti struktūruotus užsiėmimus ir pritaikytą aplinką, padedančią suvaldyti
  simptomus.

Kada kreiptis?

Jei turite įtarimų dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) – savo arba savo vaiko atveju, svarbu kuo greičiau kreiptis į kvalifikuotus sveikatos priežiūros specialistus. Kada verta apsvarstyti specialisto konsultaciją:

• Pastebėti simptomai: jei pastebite, kad asmuo, ypač vaikas, dažnai nesugeba išlaikyti dėmesio, yra hiperaktyvus arba impulsyvus, ir šie simptomai trukdo normaliam kasdieniniam gyvenimui, tai gali būti įtarimas dėl ADHD.
• Sunkumai mokykloje ar darbe: jei simptomai trukdo mokymuisi, darbui ar kitoms veikloms, turėtumėte pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.
• Pastabos iš mokytojų ar kitų autoritetų: pastabos iš mokytojų, šeimos narių ar kitų žmonių, dirbančių su asmeniu, gali būti svarbus signalas, kad reikia profesionalios konsultacijos
• Toks pat elgesys skirtingose aplinkose: jei pastebite, kad simptomai matomi ne tik namuose, bet ir kitose aplinkose, pavyzdžiui, mokykloje arba socialinėse situacijose, tai
  gali reikšti, kad situacija nėra laikina arba susijusi tik su tam tikra aplinka.
• Kai kyla rūpesčių dėl pažangos ir elgesio: jei pastebėjote, kad asmuo patiria sunkumų tobulėjimo ir pažangos darymo srityje, yra problemų su elgesiu, socialinių įgūdžių lavinimu ar kitais svarbiais gyvenimo aspektais.
• Papildomi simptomai arba susirūpinimas dėl suaugusiojo elgesio: suaugusiesiems gali kilti papildomų simptomų, susijusių su emocine gerove, darbo našumu ar tarpasmeniniais santykiais, ir tai taip pat gali būti pagrindas kreiptis į specialistą.

Konsultacija su specialistu, tokiu kaip psichologas, ergoterapeutas, spec. pedagogas arba vaikų neurologas, leis gauti profesionalų įvertinimą, tinkamą diagnozę ir sudaryti individualų terapinį planą.